Publikuota 20240508
Renginio data: 2024 m.Gegužės0515 d. - 2024 m.Birželio0630 d. Visi renginiai
Birutės Stulgaitė priklauso vyresniajai Lietuvos metalo menininkų kartai, kuri XX a. devintuoju bei dešimtuoju dešimtmečiais formavo mūsų juvelyrikos, metalo plastikos, emalio meno vaizdą. Sovietmečiu išvedusios lietuvių metalo meną į tarptautinę (ne vien Rytų bloko, bet ir Vakarų šalių) meno sceną, Stulgaitės braižas, kūrybos kelyje patyręs variacijų, išliko minimalistiškai išgrynintas. Vienos žinomiausių metalo menininkių personalinė paroda visuomet yra laukiamas įvykis. Devintojoje personalinėje parodoje, kuri, kaip dabar dažna, vyksta ne sostinėje, perfekcionistiškai į kūrinių eksponavimą salės erdvėje žvelgianti menininkė rodo naują papuošalų su gintaru kolekciją , piešinius pieštuku bei objektus „Glamžiniai.“
Ant salės viduryje pakabinto ilgo tinklo eksponuojami papuošalai su gintaru, ar, kaip apie juos sako šių kūrinių esmę įvardindama menininkė, – „gintarai“. Nes būtent gintaro medžiagiškųjų savybių sukeliamos asociacijos yra meninių idėjų ir estetinio poveikio pagrindas. „Gintaras – medžiaga savo forma, spalva , skaidrumu jau turinti savyje gamtos duotybę, pataria, ką su ja daryti. Reikia pamatyti ir išklausyti. Jūrinį (ne iškastinį) gintarą labiausiai mėgstu, nes jis laisvai ridenasi jūros dugnu kol bangos iškelia į paplūdimį. Gintaras prašyte prašosi, kad ir ant žmogaus kūno jaustųsi laisvai. Pasirinkau naudoti įvairų popierių ( šiems kūriniams daugiausia – rankų darbo japonišką popierių). Ši medžiaga atliepia trapumą bei laikinumą, visuomet einančius drauge su laisve. Man laisvė – savo kūryba nesistengti kam nors įtikti, nešokiruoti (kaip dabar dažna). Man svarbu pagarbus ir atsakingas požiūris į tai, ką darau. Lengvai, bet rimtai“ .
Birutės Stulgaitės kūryboje – papuošaluose bei mažojoje plastikoje – nėra naratyvumo, taigi ji gretintina ne supasakojimu, o su filosofine lyrika. Vizualinėsmis metaforomis bei metonimijomis perteikiamos judėjimo ir pusiausvyros, atverties ir slėpinio, pastovumo ir kismo, stabilumo ir trapumo būsenos.
Koks būna gintaras Birutės Stulgaitės kūriniuose? Dažniausiai – nušlifuotas taip, kad sugertų ir atspindindėtų šviesą kaip lęšis, šviesesnės ar tamsesnės spalvos, skaidrus arba dalinai skaidrus. Anot dailės kritikos, gintaro skaidrumas Stulgaitės kūriniuose interpretuotinas kaip tyrumas. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Stulgaitė į papuošalo iš gintaro sampratą įnešė novacijų. Menininkė ėmėsi jungti gintarą su tokiomis kaip jis pats, t. y. organinės kilmės medžiagomis: arklio ašutais, jūržolės šaknimi, popierine virvele. Šioje parodoje eksponuojamuose, nesenai sukurtuose papuošaluose – su popieriumi. Baltu, plonu rankų darbo popieriumi iš Japonijos, restauracinėse dirbtuvėse naudojamu popieriumi, rudu buitiniu vyniojamuoju. Popierius į menininkės akiratį pateko ne atsitiktinai, nes jo medžiagiškosios savybės atliepia tai, ką norima perteikti.
Antkaklės, auskarai, segės, smeigės, sukurti naudojant baltą japonišką popierių, kurį menininkė glamžo, suraukia išgaudama įvairias tekstūras, yra nemažų mastelių, tačiau efemeriški. Šį įspūdį sustiprina skaidrių gintaro gabalėlių spindėjimas. Auskarai dažnai asimetriški, abim ausim skirtingi, bet susieti kompozicijos požiūriu. Pavyzdžiui, vieną popierinį, kitą gintarinį sieja forma – elipsės arba rutulio. Persišviečiančio rudo popieriaus „vėduoklė“ virsta auskaru, kuriam į porą parinkas geltonas gintaras rudu plėmuku gabalo viduje. Simetriškų auskarų kompozicijose vienas kitam antrina suraukšlėjant ploną popierių išgaunamas šios medžiagos vizualinis tankumas ir gintaro gabalėlių vidaus tekstūra. Kitokią nuotaiką perteikia papuošalai iš japoniško popieriaus siūlų. Antkaklėje palaidų siūlų „netvarkai“ priešpriešinami taisyklingų formų juodojo ąžuolo pagalėlis, gintarinis strypelis.
Įvairios meninės raiškos priemonės pasitelkiamos kuriant seges. Tai ir „sijono“ forma suklostytas japoniškas popierius, ir rudas vyniojamasis, išlankstytas taip, kad atrodo plazdantis vėjyje, o prie kūno jį „prisega“ gintarinis skritulys. Kitur masyviam tamsiam gintarui su baltomis gijomis viduje į draugiją sudaro mažutės balto popieriaus skiautės; juodojo gintaro pusrutuliui – apskritimu susuktas baltas siūlas. Smeigėje iš jūržolės šio augalo spalvą ir papurusį paviršių atliepia gintaro tekstūra. Viena iš segių padirbinta ant juodojo ąžuolo strypelio uždėjus dalinai skaidrų gintaro gabalą ir pro jį persišviečiantis medis tampa spalvinio sprendimo dalimi. Menininkė dažnai naudoja elementarias geometrines formas. Ant kvadratino lakšto deda vertikalų medinį strypelį, apačioje pakabina gintarinį skritulį. Padirbina segę prie balto raiščio pritvirtindama tamsų medinį strypelį ir mažai apdirbtą gintariuką. Stulgaitės papuošaluose visa yra labai, net apgaulingai, paprasta. Bet žiūrovai , be abejo, supranta, kad estetinis poveikis, kurį jie sukelia, pasiektas didelio talento ir profesinio meistriškumo dėka.
Piešiniai – tarpinė kūrybos proceso nuo impresijos iki įgyvendinimo grandis. Piešininiai be datų, juk, pasak Stulgaitės, „migla, plunksniniai debesys, vėjo šuoras per smilgų viršūnes – visada tokie pat. Pieštuku ant popieriaus – greičiausias būdas „užsirašyti“. Kartais švelniai, iš riešo, kartais siautėjant iš peties, kartais pieštukas vos velkasi popieriumi“. Pavadinimas „Vėjogauda“ – nuoroda į bandymą sustabdyti neapčiuopiamą kismą“. Objektams „Glamžiniai“, atliktiems naudojant popierių ir sidabro spalvos akrilą, šioje ekspozicijoje tenka ir salės erdvę organizuojančio visumos elemento vaidmuo.
Stulgaitės kūrybos svarbą Lietuvos meno lauke patvirtina dar ir žinia, kad į Lietuvos sezono Prancūzijoje metu Cagnes - sur - Mer miesto Šiuolaikinio juvelyrikos meno galerijoje vyksiančią Lietuvos šiuolaikinės juvelyrikos parodą kuratorės atrinko septynis Birutės Stugaitės papuošalus su gintaru. Sukurtus prieš kelis dešimtmečius, tačiau nepavaldžius laikui.
Apie Birutės Stulgaitės kūrybą: http://www.birutestulgaite.lt
Menotyrininkė, dr. Pillė Veljataga