ATRAKCIONŲ SODAI

Ekscentriški pasilinksminimai, lengvabūdiški pokštai ir perversyvūs „iškraipyto“ pasaulio vaizdiniai, pasakos apie lūkesčius sukeliančius, tačiau galiausiai pražudančius talismanus, kaip ir saldaus mėgavimosi akimirkos šioje parodoje žiūrovus įvilioja į vaizduotės atrakcionų sodus. Frazė, be abejo, yra netiesioginė aliuzija į XV - XVI a. sandūros Hieronymus Bosho paveikslo motyvus ir personažus. Maždaug 1490 – 1510 m. tapytas „Žemiškųjų malonumų sodas“ yra visos kūrinijos nuodėmių (o gal siautulingos prigimties) alegorija. Magiškame Bosho vaizdinyje knibžda ir žmonės, ir išsigimusios būtybės. Žymusis šiaurietiškojo renesanso paveikslas buvo nutapytas daugiau nei prieš 500 metų, kai didžioji pasaulio dalis europiečiams buvo terra incognito - anuomet plačiai tikėta, jog kažkur ganosi vienaragiai, tamsoje tūno demonai, miškuose – fėjos ir raganos. Šios keistenybės natūraliai įsipynė į kasdieninę pasaulėžiūrą, nors vėlesniais šimtmečiais racionalusis mokslinis protas jas priskyrė išmonės ir fantastikos sričiai. Vis dėlto netgi modernybėje aptinkame iracionalumo gijų, kaip ir aiškiai įsisąmonintą suvokimą, jog demonai ar protu nepaaiškinami nutikimai glūdi mūsų pačių pasąmonėje.

Smagūs triukai ir ironiškos nuorodos, nematomi blogio kerai ir malonumo pažadai penkių šios parodos autorių kūryboje taip pat siūlo apmąstyti šiurpulio, pokšto, karnavalinio pertekliaus temas. Čia nuostabą kelia, o kartais sutrikti priverčia Virginijaus Kinčinaičio sumaniuoju telefonu – vaizdų gaudykle – užfiksuotos subtilios, kartais paradoksalios, tačiau kartu „pigią egzotiką“ sugestijuojančios kelionių fotografijos. Medos Norbutaitės “Klounados” bei “Cirko” ciklų piešiniuose po nepažymėtą slidžią (smagaus) kvatojimo ir (piktos) patyčios teritoriją šlitinėja juokingi, neretai graudūs personažai. Ievos Mediodijos abstrakčioji tapyba atskleidžia žaidybiškas ir spalvingas - kartais neurotiškas, tačiau dažniau nenuspėjamas būsenas. Solveigos Gutautės įvietintas kūrinys - Palangos pasiklausymo ausys – „į kitą pusę“ išdykėliškai išverčia Lietuvos kurorto garsiavaizdį. Anoniminės grupės fata morgana pasitelktas žinomo skulptoriaus Donato Jankausko sukurto “Bezdžiuonių muziejaus” repertuaras šviesiadėžėje papildomas skaitovo balsu. W. W. Jacobs 1902 m. siaubo apsakymo “Beždžionės letena” trečiąją dalį perskaitantis grupės dalyvis netiesiogiai primena būrėjų prakeiksmus ir pavojingą žaidimą su likimu.

Tai, jog parodos kūriniai neturi jokių papildomų metrikų, šiuo atveju mūsų neturėtų trikdyti. Spalvinės ir figūrinės pynės, grėsmę pranašaujančio balso perduodamas nežinios siaubas, komiški atostogaujančios minios klegėjimai parodos „ausyse“ – visa tai ekspozicijos žiūrovams pasiūlo įdėmiai pasižvalgius atspėti kūrinių autorystę. Fikcijų paunksmės čia gali padėti atsipalaiduoti, atverti naują tikrovės (pa)stebėjimo galimybę. Net ir be triukšmingų nūdienos technologinių stebuklų galime mėgautis netikėtais atradimais.

Skaidra Trilupaitytė

 

 

Virginijus Kinčinaitis (foto vaizdai) Plačiau apie kūrybą: http://www.mmcentras.lt/autoriai/virginijus-kincinaitis/80956

Ieva Mediodia (tapyba) Plačiau apiekūryba: http://www.ievamediodia.com/

Meda Norbutaitė (piešiniai) Plačiau apie kūrybą: https://medanorbutaite.lt/

Solveiga Gutautė (Palangos pasiklausymo ausys) Plačiau apie kūrybą: https://gutaute.solveiga.art/blog/category/kuryba/

fata morgana (balsas, šviesiadėžė) https://cdnb.artstation.com/p/assets/images/images/065/790/495/large/mantas-talmantas-bezdziuoneees.jpg?1691229450

 

W. W. Jacobs apsakymas “Beždžionės letena”:

 

 

 

Eccentric entertainments, frivolous jokes and perverse images of a "distorted" world, also tales of talismans that raise expectations but ultimately destroy us, as well as the moments of sweet indulgence, lure viewers of this exhibition into gardens of imaginative amusements. The phrase is undoubtedly an indirect allusion to the motifs and characters in Hieronymus Bosch's painting from the turn of the 15^th-16th century. “The Garden of Earthly Delights”, painted around 1490-1510, seems to be an allegory for the sins (or perhaps the frenzy nature) of all creation. Both humans and degenerate creatures teem in Bosch's magical imagery. The famous Nordic Renaissance painting was painted more than 500 years ago, when much of the world was terra incognito for Europeans - unicorns grazing somewhere far away, demons lurking in the darkness, fairies and witches living deep in forests. These oddities naturally wove their way into the everyday worldview, although in later centuries the rational scientific mind classified them as the realm of pure imagination and fiction. Yet even in modernity we find strands of irrationality, as well as a clear human sense that demons or unexplained by reason phenomena lie in our own subconscious.

The funny tricks and ironic references, the invisible spells of evil and the promises of pleasure in the works of the five artists in this exhibition also suggest themes of horror, joke, carnival excess. Here, the subtle, sometimes paradoxical, but at the same time "cheap exotic" travel photographs captured by Virginijus Kinčinaitis with his smart phone - an image catcher - are surprising and sometimes disturbing. In Meda Norbutaitė's "Clownade" and "Circus" drawing cycles, funny, often sad characters skitter around the unmarked slippery territory of (fun) banter and (poisonous) bullying. Ieva Mediodija's abstract paintings reveal playful and colourful - sometimes neurotic, but more often unpredictable – states of human being. Solveiga Gutautė's site specific work - eavesdropping ears of Palanga - mischievously translates the soundscape of a Lithuanian resort "to the other side". The lightbox repertoire of the "Bezdžiuonių muziejus" (“Museum of the Monkey” is created by the well-known sculptor Donatas Jankauskas). which is employed by the anonymous group fata morgana, is supplemented by the voice of the reader. The group member who reads the third part of W. W. Jacobs' 1902 horror story "The Monkey's Paw" implicitly evokes the curses of fortune-tellers and the dangerous game of playing with destiny.

The fact that the works in the exhibition do not have any additional metrics should not disturb us in this case. The colorful and figurative threads, also the terror of the unknown conveyed by a threatening voice, the comical cackling of the holidaying crowd in the "ears" of the exhibition - all of this leap together and offer the viewers a chance to guess the authorship of the works by taking a closer look. The undertones of fiction here can help to relax, opening up a new possibility of (re)observed reality. Even without the noisy contemporary technological wonders, we can enjoy unexpected discoveries.

 

 

Skaidra Trilupaitytė