Publikuota 20220802
Renginio data: 2022 m.Rugpjūčio0810 d. - 2022 m.Rugsėjo0930 d. Visi renginiai
„Tapytoja Mykolė Ganusauskaitė (g. 1987) parodai Antano Mončio namuose–muziejuje Palangoje ruošėsi nuo praeitos vasaros. Septynerius metus gyvenusi Paryžiuje ir ten nacionalinėje dailės mokykloje (École nationale supériure des Beaux-Arts) įgijusi bakalauro ir magistro laipsnius menininkė savo šiais kūriniais simboliškai išreiškia pagarbą Antanui Mončiui, dedikuodama savo peizažų ciklus skulptoriaus gimtinės – Vakarų Lietuvos krašto gamtovaizdžiams.
Paties Mončio menininkei nebeteko sutikti, bet legenda apie jį jaudino. Gyvendama Paryžiuje Mykolė sugėrė daugelį tų pačių Paryžiaus, kaip miesto, atmosferos įspūdžių, pažino tų pačių muziejų rinkinius.
Prie peizažo žanro šiuolaikiniam mene įspūdingiausiai pirmasis sugrįžo vienas garsiausių 20-21a. tapytojų Davidas Hocknėjus (David Hockney). Jo išeities taškas tas pats kaip ir XVIIa. pradžioje pirmųjų pradėjusių tapyti gimtinės peizažus, kaip savarankišką žanrą, olandų meistrų. Visi jie gamtoje kūrė piešinius iš natūros, o vėliau iš jų tapė paveikslus dirbtuvėje. Paruošiamoje medžiagoje tyrinėdamas konkrečią vietovę piešinius, Hocknėjus dar papildo fotografijomis ir naujomis skaitmeninėmis technologijomis. Jo tikslas neapsiriboja realistiniu vaizdavimu ir čia vėl jis pasiremia XVIIa. antroje pusėje olandų tapytojo Jakobo van Ruisdalio (Jacob van Ruisdael) išvysčiusio gimtinės peizažų tapybą iki poetiško nuotaikos paveikslo pradėta tradicija. Hocknėjus taip pat perėmė XIXa. tapytojų Džono Konsteblio (John Constable), Klodo Monė (Claude Monet) ir Vincento van Gogo (Vincent van Gogh) plenerinės tapybos patirtį. Galiausiai, monumentaliuose vėlyvose drobėse „Keturi metų laikai“ jam svarbiausia ne realistinis vaizdavimas, bet perteikimas erdvės, šviesos spalvų inspiracijų perkeltų į tapybos kalbą iš tų vietovių kurios jam brangios.
Mykolės peizažai – pagrįsti tais pačiais bendrais principais. Tuo pačiu metu jie nepakartojami savo motyvais nuotaika ir išraiškos priemonėmis.
Besiruošdama sumanymo vykdymui menininkė galiausiai dėmesį sutelkė į dvi Vakarų Lietuvos vietoves. Jau anksčiau jos, kaip peizažistės, dėmesį buvo patraukusios aukštapelkės tarp Palangos, Klaipėdos ir Rietavo. Ji ten sugrįžta dar praeitą vasarą ir per kelias išvykas tyrinėja Aukštojo tyro ir Reiskių tyro kraštovaizdžius. Kitas magiškai Mykolę įtraukęs kraštovaizdis – kasmet potvynio pavasarį apsemiamas Žalgirių miškas Nemuno deltoje, šalia Rusnės. Į ten menininkė šį pavasarį vyko du kartus.
Peizažų tapymas Mykolei yra jos būdas pažinti vietas ir save pačią. Menininkei svarbu konkrečius kraštovaizdžius atidžiai ištyrinėjus perteikti tik jiems būdingus bruožus, išgaunant motyvų autentiškumą. Šiuose peizažų cikluose svarbus vietovių atpažinimas. Tačiau realybėje negalimas lygiai toks pat peizažas du kartus. Keičiantis metų ir dienos laikams, apšvietimui, orui, debesų konstaliacijoms tas pats peizažas visada kitoks. Todėl Mykolė pasirenka serijinį principą, pakartojimus. Jos paveikslų ciklai – panašūs į dienoraštį. Vaizdais aprašomos tapytojos išvykos į Vakarų Lietuvą, atskleidžiamas pats kūrybos procesas nuo eskizų plenere iki išbaigtų drobių dirbtuvėje. “
Dr. Prof. Raminta Jurėnaitė
Mykolė Ganusauskaitė, menininkės vardas Mykolé (g. 1987) studijavo Paryžiuje École nationale supérieure des Beaux-Arts, kurioje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. 2015– 2017 m. gyveno ir kūrė Kopenhagoje, nuo 2017 m. – Vilniuje. Surengė virš 20 personalinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje ir Danijoje, dalyvavo dešimtyse grupinių projektų Lietuvoje, Prancūzijoje, Danijoje, JAV ir kitur. Konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laureatė (2013). Nuo 2016 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2017 rezidavo Saari rezidencijoje, Mynämäki, Suomijoje. Kūrinių turi MO muziejus Vilniuje.
Parodos rėmėjai: Palangos miesto savivaldybė, 7md, Kultūros taryba.
Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.