Antano Mončio vaikų Andreas, Sabinos ir Jean-Christophe kūryba Antano Mončio namuose-muziejuje
Prancūzija, Vokietija
ANDREAS MONČYS
Gimė 1974 m. Vokietijoje. 2003 m. Bremene gavo architekto diplomą, 2010 m. studijavo skulptūrą Paryžiuje, 2015 m. stažavosi Italijoje, kur tyrinėjo architektūrines marmuro galimybes.
SABINA MONČYS
Gimė ir užaugo Paryžiuje, kur iš pradžių mokėsi „Beaux Arts“ studijose, vėliau Štutgarto dailės akademijoje, scenos ir kostiumų dizaino pas Jürgeną Rose'ą. Nuo 2004 m. dirba dramos, operos ir šokio scenografijos ir kostiumų dailininke: kartu su Thomas Krupa – „LTT Tübingen“, „Essen Grillo“ ir „Freiburg“ teatruose; Freiburge – su režisieriumi Jargu Pataki; Tiubingene, Kelno operoje ir Humboldto forume Berlyne jos kūrinius subūrė Clemensas Bechtelis; taip pat dirbo Štutgarto valstybiniame teatre, Celle rūmų teatre, HAU, „Ballhaus Ost“, „Ballhaus Naunynstraße“ Berlyne ir Tenerifės operos teatre. 2008–2016 m. dėstė kostiumų dizainą, vėliau – scenografiją Dramos mokykloje Tenerifėje / Gran Kanarijoje (EAC). Daug metų dirbo su Teresa Rotemberg, dabar pirmą kartą – Augsburgo valstybiniame teatre.
JEAN-CHRISTOPHE‘AS MONČYS
1954 m. gimė Paryžiuje ir nors buvo skulptoriaus Antano Mončio sūnus, skulptorių brolių Martelių anūkas ir sūnėnas, nusprendė studijuoti istoriją Sorbonos universitete, o po studijų pasinėrė į teatro pasaulį. Lietuviams gerai pažįstamas iš XX a. 9 dešimtmetyje Paryžiuje kartu su Karolina Masiulyte-Paliuliene sukurto ir nufilmuoto spektaklio „Aušros vartai“ apie žinomą disidentę ir kovotoją už tikėjimo laisvę sovietinėje Lietuvoje Nijolę Sadūnaitę. Vaidino Jean-Philippe Toussaint režisuotame filme „Sevilietis“ (1992), vėliau pradėjo rašyti pjeses, kurti spektaklius ir dėstyti aktorystės meną studentams.
XX a. 8 dešimtmečio pradžioje ėmė piešti ir tapyti savo malonumui. Parodoje eksponuojamas „koliažų“ ciklas, pradėtas 2018 m., yra tarsi procesas, meditacijos forma, dialogas su vaizduote, atsipalaidavimas.
Jean-Christophe‘As Mončys refleksija apie kūrybą
(2021 m. gegužė)
DAUGIALYPĖ AKIS
Leiskite jus užtikrinti, tai tik akies mirksnis.
Nieko rimto tame nėra. Jokių pretenzijų ar meninių reikalavimų.
Tik žaismingas požiūris, nukrypimas, siekiant pabėgti nuo minčių, žaidimas...
Tiesiog malonumas atrinkti, o tada sudėlioti suplėšytų vaizdų fragmentus, ryškias spalvas, medžiagas.
Trumpos istorijos, kurios improvizuoja ir kurias galima iš naujo kurti į jas žiūrinčiojo akimis. Kiekvienas gali pamatyti tai, ką nori, susikurti savo nuorodą, leisti veikėjams sąveikauti arba ne.
Egerijos, įžymybės, žinomi ar nežinomi veidai į mus žvelgia įžūliai ir dažnai su trupučiu ironijos.
Sublimuotų kūnų, akių, burnos, lūpų išsibarstę fragmentai paeiliui iškyla mums bežiūrint.
Tiek daug neįtikėtinų susitikimų, kurie susipainioja sugretinti su daugiau ar mažiau triukšmingais anachronizmais.
Atotrūkis tarp atvaizdo ir minties yra nuolatinis. Fotografas, kaip pripažintas vojeristas, trumpam pasisavina vaizdą, kurį jam sutinka duoti jo modelis.
Ir Dievas sukūrė Moterį!
Tobulos linijos, estetikos grynumas. Išaukštinti dailininkų, skulptorių, fotografų ir filmų kūrėjų. Fatališkų gražuolių, nepasiekiamų deivių, gundančios jėgos archetipai. Apsimestinė nekaltybė, gašlus lengvabūdiškumas arba provokuojantis jausmingumas, kuris įsitvirtina žiūrovo sąmonėje.
Tas, kuris mato, yra stebimas kuomet mato. Ar tai kvailių žaidimas? Kas yra tas vojeristas?
Nuolatinis nesutapimas tarp to, kas rodoma, ir to, kas manoma, jog yra rodoma, ką galvoja tas, kuris rodo, tarp buvimo ir atrodymo.
Bejėgis Orsonas Velsas, sėdintis pasisukęs ketvirčiu kūno, paslapčia žvelgia į daugialypę, sutrikusią Marilyną, tuo pat ir užkariaujančią, ir užgautą. Dvi legendos, paskendusios vaizdo šurmulyje, pasaulyje, kuriame realybė ir fantastika yra sugretinti.
Apsupti išsilydžiusių kūnų užtvaros, André‘as Malraux‘as, kančiose gyvenantis genijus, ir Clintas Eastwoodas, didvyris surištomis rankomis, kaip pašaipūs klounai, toli nuo savųjų įvaizdžių, nebežino kur esą ir nebežino, ką manyti...
Dėkoju Katei Moss, Claudiai Schiffer, Frederico‘ui Felliniui, Johnui Lennonui, Laetitiai Castai, Salvadorui Dali, Alfredui Hitchcockui, Juliettei Binoche, Grockui, Jean-Paului Sartre‘ui, Orsonui Wellesui, Vanessai Paradis, Miles‘ui Davisui, Louisui Armstrongui, Naomi‘ei Campbell, Ernestui Hemingway‘ui, Jeanne‘ui Moreau‘ui, Albertui Einsteinui, Mike‘ui Jagger‘iui, Marilynai Monroe, Barackui Obamai (nuo galo)...ir tiems nežinomiems žmonėms už tai, kad paskolino save, patys to nežinodami, šiam žaidimui...
Teatleidžia jie man už įžūlumą.
Projektą iš dalies finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
Palangos miesto savivaldybė