Tragiškai nutrūkęs skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio (1934–1974) gyvenimas nenustūmė jo kūrybos į užmarštį: jo darbų iki šiol išlikę viešosiose Lietuvos erdvėse, kiti kūriniai rado vietą muziejų ir privačių kolekcijų rinkiniuose, nuolat įtraukiami į XX a. II pusės Lietuvos dailę pristatančias parodas ir sulaukia dėmesio šiuolaikinės dailės aukcionuose. Valaičio kūriniai, eksponuojami Antano Mončio muziejuje Palangoje, ne tik primena jubiliejines dailininko gimimo ir žūties datas, bet skatina pamąstyti apie Lietuvos dailės modernėjimo kelią, kuriame skulptorius paliko ypač reikšmingų ženklų. Valaičio kūryba tiek meniniu, tiek prasminiu požiūriais turi nemažai bendro su Antano Mončio (1921–1993) darbais – pirmiausiai literatūrinį pasakojimą gožiančiomis plastinėmis fantazijomis, kurios neapsiriboja vizualiai efektingais ir dekoratyviais pavidalais, bet erdvinių formų kalba prabyla apie metafizines patirtis, ieško atsakymų į amžinuosius būties klausimus. Parodoje eksponuojamos ne tik Valaičio skulptūros, bet ir paveikslai bei piešiniai, perteikiantys dailininko braižą, susiformavusį XX a. septintajame dešimtmetyje, akivaizdų siekį priešintis oficialiai, sovietinių kanonų suvaržytai Lietuvos dailės krypčiai, menininko kūrybinės laisvės proveržį, vitališką menininko prigimtį. Studijos Lietuvos valstybiniame dailės institute Valaičiui suteikė tvirtus akademinės kūrybos pagrindus: tikslus piešinys, plokštuminio ir erdvinio komponavimo įgūdžiai. Tačiau jo darbai tolsta nuo tikrovės iliustravimo ir perpasakojimo, siužetą stumia šalin savarankiška, į abstrakciją linkstanti formų ir spalvų kalba, atsiremianti į tuo metu aktyviai tyrinėto lietuvių liaudies meno tradicijas, įsiliejanti į vis plačiau atsiveriančius Europos XX a. pirmosios pusės modernistinės dailės horizontus. Net ir kūrybos siužetai – šventųjų, Giesmių giesmės temos – pulsuoja viešosiose to meto meno erdvėse tramdoma gaivališka aistra, o natiurmortai ir dekoratyvinės kompozicijos skamba sodrių, ryškių spalvų kontrastais. Sunku pasakyti, kur Valaitį būtų nuvedusi idėjomis trykštanti jo kūryba, kuriai net ir pastebimai laisvėjanti XX a. aštuntojo dešimtmečio Lietuvos meno tikrovė buvo per ankšta. Tačiau ir tai, kas liko sukurta keturiasdešimtmečio menininko, nugalėjo laiką ir liko vienu įdomiausių moderniosios Lietuvos dailės istorijos puslapių.
Helmutas Šabasevičius