Nuo žygių Lietuvos pajūryje iki paminklo Prancūzijos Alpėse: Ernesto Galvanausko ir Antano Mončio gyvenimų kryžkelės

Šiemet minėjome Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį. Ši data padeda pažvelgti į dvi skirtingas, bet įdomias ir savo gyvenimais susipynusias asmenybes  – politiką Ernestą Galvanauską ir menininką Antaną Mončį (1921-1993). Vienas jų – žymus politikas, daugkartinis Lietuvos ministras pirmininkas,  vienas svarbiausių kaltininkų kodėl šiuo metu Lietuvos teritorijoje turime savo vartus į Vakarus – Klaipėdos uostą, kitas – lietuviškos kultūros skleidėjas pasaulio meno tarpe, skulptorius puošęs ilgaamžio kultūrinio  Europos centro - Prancūzijos bažnyčias ir kitus žymius pastatus. Minint 100 metų nuo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos norėjosi pažvelgti į ryšį, jungiantį šias dvi įdomias asmenybes, pasiremti mažiau žinoma archyvine medžiaga, kurios dalis saugoma Antano Mončio menų muziejuje Palangoje. Ryšį tarp išvardintų spalvingų asmenybių pabrėžia kelios jungtys. Pirma jų tai ryšiai per Prancūziją – vieną svarbiausių šalių, kurios formavo Europos civilizaciją, šimtmečius buvo jos kultūrinis centras. Neatsitiktinai, ši šalis buvo svarbi įžvalgiam politikui E.Galvanauskui, bei pasaulinio meno pulsą gerai jutusiam A. Mončiui.  Dažnam lietuviui susiformavęs labai romantiškas Prancūzijos simbolis. Tarpukariu jį formavo ilgamečio Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje , Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo siunčiami raportai, kur jis taip pat mėgo akcentuoti šiuos dalykus. Šio straipsnio herojams tą ryšį stiprino ir asmeniškos priežastys – A.Mončio pirmoji žmona Florence Langer-Martel, bei E.Galvanausko (1882-1967) žmona Berta buvo prancūzės. E. Galvanauskas mirė eidamas 85-uosius, 1967 m. Visą savo gyvenimą garsėjo kaip laisvamanis. Pagerbti tokią daug nuveikusią, tačiau įvairiapusę asmenybę tiksliai, neiškraipyti jo charakterio, nėra lengva. Būtent A. Mončys buvo pasamdytas sukurti E. Galvanauskui antkapinį paminklą. Šių darbų eiga pagrindžia ir Palangoje įsikūrusio Antano Mončio meno muziejaus fonduose saugomi dokumentai, pirmiausiai laiškai tarp B. Galvanauskienės ir pačio meninininko. 

 

Svarbu pažymėti ir Prancūzijos lietuvių bendruomenės indėlį, kadangi ši organizacija vienijo skirtingų kartų atstovus, atsidūrusius šioje šalyje, tarp jų buvo ir tokie jaunosios kartos atstovai, kaip A.Mončio draugai Prancūzijoje. Tarp jų - grafikas, aktyvus Prancūzijos lietuvių bendruomenės narys Žibuntas Mikšys, žymus dailininkas Vytautas Kasiulis, kitas žymus tapytojas ir grafikas Pranas Gailius. Kartu šie žmonės prisidėjo prie Paryžiaus kaip vieno iš intelektualinių to meto pasaulio lietuvybės centrų susiformavimo. Negalima pamiršti ir Sorbonoje dėsčiusio žymiojo lietuvių semiotiko Algirdo Juliaus Greimo. Išties kalbėdami apie lietuvių išeiviją Šaltojo karo metais, dažnai susikoncentruojame į didžiausią tuomet lietuvių koncentraciją – JAV, nepankamai dėmesio skirdami kitiems reikšmingiems centrams. Tuo pačiu verta paminėti, kad Prancūzijoje darbavosi ir vyresnės kartos išeiviai antai pasižymėję diplomatai, kaip Eduardas Turauskas ar Stasys Antanas Bačkis.  Aktyviai paminklu, tegul ir laisvamaniui rūpinosi kunigas Jonas Petrošius, tuometinis Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. Jis buvo Mončio bendraamžis, naujosios kartos išeivis. Būtent iš jo sąskaitos būdavo persiunčiami surinkti pinigai skirti paminklo statybai. Įdomu, kad kaip ir daugelis gyvenimo pabaigoje E. Galvanauskas kitaip žiūrėjo ir į religiją, mat žmona užsimena, kad J. Petrošius su žymiuoju politiku tapo artimais draugais ir J. Petrošius palaikė jo moralę sunkios ir kankinančios ligos metu. Žinoma, E. Galvanauskas buvo pirmos prabos politikas, tad jo pagerbimas buvo ir visų pasaulio lietuvių garbės reikalas. Iš dokumentų matosi, kad šiuos darbus koordinavo ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, jos tuometinis pirmininkas Leonas Raslavičius. Jis skelbė rinkliavą išeivijoje, siųdavo perlaidas A. Mončiui, bei rūpinosi sklaida JAV ir Kanados spaudoje apie paminklo pastatymą. 

 

Be abejo, svarbiausią vaidmenį vaidino žmona Berta, kuri pati bendravo su menininku. Visą gyvenimą Galvanauskai buvo labai artimi ir tai buvusiam premjerui net sukeldavo nemažai problemų. Konservatyvesnė Lietuvos visuomenės dalis, kritiškai žvelgė į tai, kad vienas svarbiausių valstybės žmonių parsivežė kitatautę, dargi prancūzę, mat bent jau trečiajame dešimtmetyje, kol stipriausiai veikė sentimentas „Mes be Vilniaus nenurimsim“, Prancūzija buvo matoma, kaip pagrindinė Lenkijos rėmėja, taigi Lietuvai ne itin draugiška šalis. Nepadėjo ir tai, kad Galvanauskai mėgdavo po Kauną ilgus romantiškus pasivažinėjimus automobiliu. Žinoma, tuomet Kaune važinėjusias mašinas buvo galima susikaičiuoti ant kelių žmonių rankų pirštų, tad įsimylėjėliai greitai atkreipdavo dėmesį, kildavo apkalbų, o E. Galvanauskui 1921 m. prakalbus apie kompromisinio Hymanso projekto priėmimą, kuris buvo Tautų Sąjungos pasiūlytas siekiant sureguliuoti Lietuvos-Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus į premjerą net buvo pasikėsinta. Ką jau kalbėti apie karštas galvas, jei jau minėtas diplomatas ir signataras P. Klimas, atsiminimuose užsiminė, kad neretai su E. Galvanausku buvo sunku susikalbėti, nes išvykus į tarptautines konferencija buvo  „baisiai pikta, dėl Galvanauskienės prikibimo prie savo vyro. Negalime, nei pasikalbėt rimtai, nei darbo dirbti – visur ji kaip erkė kokia lenda.“ Gal šios eilutės atrodys linksmai, bet bet kuriuo atveju, negalima nuneigti, kad ryšys tarp Galvanauskų buvo artimas. Skaudžiai išgyvenusi vyro mirtį, pati jau sulaukusi garbaus amžiaus B. Galvanauskienė linko daryti tai, ką dar galėjo padaryti – pasirūpinti vyro antkapiniu paminklu, kuris praeiviams primins, kas toks čia palaidotas nedidelio, bet jaukaus Prancūzijos miestelio kapinėse. Antano Mončio meno muziejuje saugomas skuptoriaus ir velionio našlės susirašinėjimas. Viename laiškų menininkas išreiškia savo pirminį įsivaizdavimą, koks turėtų būti projektas:

 

Kitame laiške B. Galvanauskienė dėkoja A. Mončiui už atsiųstas Oskaro Milašiaus knygas, prisimena asmeninę pažintį su šiuo garsiu lietuvių poetu, kuris taip pat jungė Lietuvą ir Prancūziją. Pasak B. Galvanauskienės, net viduryje pokalbio O. Milašius galėdavęs apimtas staigiaus įkvėpimo imti užsirašinėti mintis tiesiai...ant baltos staltiesės. Beje, gal neatsitiktinumas, bet keleri metai po laiško, 1972 m. A. Mončys iliustravo O. Milašiaus knygą „Lietuviškos pasakos“. Tarp dokumentų matome ir užbaigtą paminklą, šalia kurio stovi Prancūzijos lietuvių bendruomenės nariai – pirmininkas J. Petrošius, pats skulptorius A. Mončys ir P. Klimo sūnus Petras Klimas jaunesnysis. Be abejo ant paminklo iškalta ir trumpa ištrauka iš Lietuvos himno. Dokumentai liudija, kad prie paminklo pastatymo aukomis ir organizaciniais darbais daug prisidėjo būtent buvę Prekybos instituto studentai, kuris Klaipėdoje veikė 1934 – 1939 m., ir kurio steigėjas, bei rektorius buvo pats E. Galvanauskas. 

 Susirašinėjimuose tarp A. Mončio ir B. Galvanauskienės minimi ir kiti asmenys, antai užsimenama apie jau minėto P. Klimo mirtį – pastarasis Prancūzijoje karo metais buvo suimtas vokiečių, per visos Europs kalėjimus nugabentas į Lietuvą, o ten tapo kitų okupantų – sovietų aukomis. Taigi iškentė abiejų totalitarinių imperijų kalinimą, prarado sveikatą, bet iki mirties vaikščiojo orus Kauno gatvėmis, jau buvusios Laikinosios sostinės gyventojams likdamas praėjusių šlovingų laikų prisiminimu.  Taip pat apgailestaujama sužinojus, kad 1968-ųjų pabaigoje Klivlende, JAV mirė Sofija Smetonienė, buvusio prezidento žmona. B. Galvanauskienė sureagavo liūdnai į šią mirtį pabrėždama, kad su S. Smetoniene jos buvo artimos draugės ir pastaroji mirtis ją sukrėtė.  Įdomu tai, kad jau pasitraukęs iš Lietuvos Antanas Smetona išliejo daug kartėlio, ant E. Galvanausko pirmiausia todėl, kad šis vienintelis iš visų paskutinės Lietuvos vyriausybės atstovų, išlaikė savo pareigas sovietų marionetinėje „Liaudies vyriausybėje“. Žinoma, įžvalgus E. Galvanauskas suprato, kuo viskas kvepia, todėl greitai pasitraukė į Vokietiją, ten prisidėjo prie diplomato Kazio Škirpos suburto Lietuvių aktyvistų fronto, kurio tikslas buvo atstatyti Lietuvos nepriklausomybę atsiradus palankiai progai. K. Škirpa tokią progą siejo su neišvengiamai artėjančiu Vokietijos – SSRS karu. E. Galvanauskas buvo paskirtas Tautinio komiteto pirmininku, kuris lietuvių tautos vardu birželio 22 d. pakvietė K. Škirpą imtis ministro pirmininko pareigų. Nors prasidėjus karui Lietuvoje įvyko antisovietinis sukilimas, kurį LAF skatino, Vokietija nesiteikė pripažinti nepriklausomos Lietuvos, K. Škirpa nebuvo priimtas nei pas Adolfą Hitlerį, nei pas kitus aukštus Reicho pareigūnus, o uždarytas Berlyne namų arešto. Tai sukėlė LAF gretose konfliktą ir buvo neišvengta abipusių kaltinimų. Nors pradžioje K. Škirpa tvirtai laikė LAF organizacijos vairą savo rankose pasiremdamas ir bene autoritetingiausio jo nario – E. Galvanausko pritarimu, tarp jų vis labiau kilo ginčų – pirmiausiai dėl to, ko galima tikėtis iš Vokietijos, ar ši leis atkurti Lietuvai valstybingumą kaip potencialiam bendram sąjungininkui, kaip SSRS, ar tiesiog naudosis kaip okupuota teritorija, su visomis iš to išplaukiančiomis nelaimėmis ir teroru. Kadangi realybėje, nueita antruoju keliu, buvę bendražygiai susipyko, K. Škirpa iškoneveikė E. Galvanauską, demonstratyviai įteikė jam atleidimo iš organizacijos raštą, o pastarasis laiške broliui Gediminui pulkininką pavadino:

 

 

E. Galvanauskas net svarstė, kad už neleidimo jam grįžti į tėvynę stovi užgauta K. Škirpos ambicija ir tam tikros jo intrigos tarp pažįstamų Vokietijos pareigūnų. Vis dėlto, vokiečiai į Lietuvą neleido vykti ne tik E. Galvanauskui, bet ir pačiam K. Škirpai, bei dar keliems įtakingiems nepriklausomos Lietuvos politiniams veikėjams  - jie būtų trukdę tvarkytis okupuotoje Lietuvoje pagal Reicho interesus, tuo tarpu konfliktas jų tarpe buvo Berlynui labai naudingas – visi užkariautojai nuo senų laikų sėkmingai remiasi taktika „skaldyk ir valdyk“. Taip vokiečių ir neišleistas sugrįžti į Lietuvą E. Galvanauskas, šioje šalyje sulaukė karo pabaigos ir 1947 m. pagaliau su džiaugsmu išvyko pas žmoną į Madagaskarą, tuomet dar valdytą Prancūzijos. 1963 m. jie sugrįžo į Prancūziją. Žmona Madagaskare gyveno nuo 1939 m. , nes iškart vokiečiams okupavus Klaipėdą išvyko ten. Būdamas patyręs politikas, pasimokęs iš savo, bei kitų klaidų, jis jau puikiai suprato liūdną tiesą, kad laisvos Lietuvos nebepamatys, nors tikėjosi, kad jos sulauks jaunesnieji jo bičiuliai Prancūzijos lietuvių tarpe, kaip A. Mončys. Ši E. Galvanausko svajonė išsipildė. Pats jis vylėsi būti bent jau palaidotas Europos žemėje, kuo arčiau Lietuvos. Netrukus, 1971 m. spalį, šalia jo, savo tėvynėje atgulė ir ištikima gyvenimo bičiulė žmona Berta.

 

E. Galvanauskas, pasižymėjęs nepriklausomos Lietuvos kūrimo procese, net keturiose vyriausybėse Ministru Pirmininku, taip pat per savo ilgą karjerą ėjo finansų, prekybos ir pramonės ministru, kurį laiką ėjęs užsienio reikalų, susisiekimo ir gudų reikalų ministro pareigas. Jo paties indėlį apibūdintų pasakyti žodžiai:

 

„Beveik penkerius metus dalyvaujant penkiose Vyriausybėse, man teko rūpintis, padėti akmenis į nepriklausomos Lietuvos pamatus. Aš atsivežiau vakarietiškas mintis, vakarietišką patirtį“, tačiau pats pažymi, kad valstybei buvo sunku progresuot, dėl ilgo svetimųjų valdymo, bei sudėtingo tarptautinio konteksto. Visgi nuveikti darbai įspūdingi – E.Galvanauskui būnant premjeru įkurtas universitetas, sutvarkyti finansai, įvestas litas, atgautas Klaipėdos kraštas, užbaigtas etapas dėl Lietuvos diplomatinio pripažinimo, pravestas pirmasis Lietuvos gyventojų surašymas. Negana to, E. Galvanauskas kaip pagrindinis derybininkas dalyvavo Europos konferencijose kur buvo tegul ir nesėkmingai tikimasi surasti išeičių iš Lietuvos ir Lenkijos konflikto. 1927 – 1939 m. reikšmingas etapas E. Galvanauskui artinant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, kai jis buvo šiame krašte apsistojęs. Čia jis plėtojo savo viziją, kad kuo mažesnė tauta, tuo labiau turi būti išsimokslinusi. Kaip ir daugelis, jis neišvengė iliuzijų, 1940 m. okupacijos akivaizdoje, labai trumpai, bet tikėjo, kad kažkoks kompromisas galimas sus SSRS, 1941 m. , sudužus šioms viltims, vylėsi, kad gal kažkoks kompromisas įmanomas su Vokietija. Laikas parodė, kad abi totalitarinės valstybės Lietuvai žadėjo tik nelaimes. E. Galvanausko garbei, reikia pastebėti, kad jis greitai atsisakė klaidingų iliuzijų, nebandė laikytis jų įsikabinęs, apgaudinėti save ir kitus,bet ryžosi susitaikyti su niūria realybe, ilgesnį laiką net pasišalino nuo viešos veiklos, vėliau nusprendė dalintis savo patirtimi, sukauptomis žiniomis su jaunesne karta, vildamasis, kad jie vienaip ar kitaip garsins Lietuvą, o atėjus tinkamam laikui, sulauks ir jos Nepriklausomybės. Simboliška, tai A. Mončio atveju. Iš Lietuvos pasitraukęs 1944 m., kai tėvas jaunuoliui architektūros studentui, pasakė, kad labai tikėtina, jog jis atsidurs sovietinių okupantų represijų akiratyje, jis sugrįžo po 45-erių metų, jau pučiant laisvės vėjams – 1989 m. Įžvalgūs veikėjai, tokie kaip E. Galvanauskas suprato, kad tai nėra milžiniškas laiko tarpas tautos ar valstybės istorijoje, tačiau tai didžiulis laikas žmogui. Netrukus A. Mončys mirė, tačiau kitaip, nei vyresnis kolega, jis jau galėjo būti palaidotas tėvynėje, Kretingos rajone, Grūšlaukės kapinėse. Vis dėlto, jau būdamas savo gyvenimo saulėlydyje, A. Mončys dar spėjo padovanoti Nepriklausomybę atgavusiai tėvynei daugybę savo darbų, taip užmegzdamas ryšį, kuris tęsiasi ir po mirties. Be abejo, geriausiai šį ryšį įprasmina menininko garbei veikiantis muziejus. 

Dr. Simonas Jazavita, Kauno miesto muziejaus istorikas, 2023 12 08