Medos Norbutaitės paroda „Daiktas. Kūnas. Gyvūnas“

 Kūriniuose skleidžiasi kūniško žmogaus ryšio su pasauliu pradžia, kūno fizinis kismas, santykio su pasauliu ir savimi pokyčiai tampa atsvara vyraujančiam vartotojiškam požiūriui į kūną.

 

Medos plastinei raiškai būdingas ypatingas taktiliškumas, joje svarbus potėpis, faktūra – dailininkės prisilietimo prie drobės akimirka. Tapytoja vaizduoja tikrus ir nepagražintus kūnus.

 

Žmogaus amžius jai – tai individualybė, patirtis ir išminties galimybė, o senas, raukšlėtas ir suglebęs kūnas – tai regima ir fiksuojama individo sielos istorija. Meda, naudodamasi įvaldyta rembrantiškąja chiaroscuro (it. šviesokaitos) technika, atveria žmogaus kūną, išnyrantį iš tamsos. Švytinti figūra atskleidžia vaizduojamo modelio individualybę ir pasakoja jo gyvenimo istoriją. Galima sakyti, jog tai būties ir gyvenimiškos patirties atvėrimas per ypatingą optikos prizmę. 

 

Medos Norbutaitės kūno atvaizdams būdinga ypatinga emocinė ir jausminė ekspresija, kurioje vaizdai yra tarsi mediumai. Kūno atvaizdas tampa tarsi dailininko ir žiūrovo tarpininku. Žinoma, visuomet kalbėjimas apie nuogą kūną ir jo atvaizdą mene veda prie jausmingumo ir erotikos klausimų. Žvelgdami į dailininkės kūrinius, regime, jog tapytoja neina tiesmukiškos erotikos keliu. Darbuose skleidžiasi paties modelio jausmingumas ir emocijos. Tapytoja nesistengia modelio vaizduoti patrauklia ar estetiška poza ar gražiai atvaizduoti todėl, kad pirmiausia ji pasirinko būtent tą modelį ir tokį kūną, kuris yra tarsi jausminis objektas.

 

Medos Norbutaitės meninei raiškai būdingas non finito (it. neužbaigtumas) principas ir savita dinamika, kuri primena senąjį kiną – žmogaus figūra pamažu pajuda vienam kadrui keičiant kitą. Dailininkės nutapytuose kūnuose tarsi juntama ši judesio galimybė. / … / Tokia tapyba išreiškia esmingiausius dalykus meninės formos neišbaigtumu, estetine užuomina ir neišsakymu, kuris tampa svarbia emocinio poveikio priemone jos kūrinių žiūrovui. 

 

Pastaraisiais metais Meda Norbutaitė savo kompozicijoms, kuriose yra nuorodų į visuomenines aktualijas ir miesto gyvenimo temas, suteikia ironijos ar grotesko elementų. 

 

Medos Norbutaitės tapyboje kuriama metafizinė realybė atskleidžia esmingiausius žmogaus gyvenimo ir būties virsmus, kurių pagrindinis simbolis – žmogaus kūnas.

 

Parengta pagal Basios Nikiforovos ir Žilvinės Gaižutytės-Filipavičienės straipsnį „Medos Norbutaitės kūno ir sielos žemėlapiai“
(„Naujoji Romuva“, 2021 m. Nr. 1 (614) 37)

 tinės Lietuvos vaizduojamosios dailės kraštovaizdyje Meda Norbutaitė išsiskiria intelektualumu ir pabrėžtinu jausmingumu, apnuoginančiu jos aistringą prigimtį. Iš čia kyla gaivališką energiją spinduliuojanti paveikslų plastinė kalba, neretai šokiruojantys atvirumu erotiniai motyvai, prisodrinti daugybės efektingų barokinių detalių.

 

Paveikslų vaizdinė sistema kuriama iš asociatyviais ryšiais susijusių skirtingų detalių, perimtų iš įvairių dailės krypčių (pavyzdžiui, realizmo ir simbolizmo arba natūralizmo ir abstrakcijos) ir sujungtų tarpusavyje koliažo estetikos principu, todėl neretai oponuojančių viena kitai.

 

Greta erotiškumą ir meilės jausmą iškeliančios kūno topologijos kitas svarbiausias Norbutaitės pamėgtas dailės žanras yra natiurmortas ir šiam žanrui artima namų senų interjerų detalių, baldų ir namų apyvokos daiktų tapyba. Ši sritis turbūt geriausiai atskleidžia jos kruopščiu darbu įgytą tapymo technikos meistriškumą. 

 

Iš olandų tapybos tradicijos ir atkeliauja daug tų daiktų, kuriuos Norbutaitė paverčia savo natiurmortų objektais (nebus klaida, jei pasakysime drąsiau, – „herojais“, nes keistų formų užkoduotas simbolines prasmes turintys daiktai neretai jos natiurmortuose perima ir net atlieka gyvų žmonių funkcijas).

 

Dažniausiai ir po šiuo efektingu išoriniu, kartais perdėm natūralistiškai atrodančiu jos natiurmortų ir interjero elementų tapybos sluoksniu regime kitą – subtiliai užslėptą filosofinį, susijusį su istorinės atminties nuosėdų atgaivinimu, perkonstravimu ir kupiną didžios metafizinės prasmės. 

 

Manyčiau, kad kruopštus darbas prie šio žanro kūrinių, įdėmios muziejinės studijos privertė dailininkę atsakingiau, nei tai daro daugelis jos kolegų, pažvelgti į technines tapybos subtilybes ir pasiekti tą teptuko valdymo meistriškumo lygį, kuris regimas geriausiuose pastarųjų metų dailininkės sukurtuose įvairių žanrų kūriniuose.

 

Jos natiurmortai nėra pasyvus negyvo daiktų pasaulio vaizdavimas, – čia meninės išraiškos priemonėmis daiktai verčiami „kalbančiais“, „bylojančiais“ apie pasaulį nedaiktiškais, įdvasintais daiktais.

 

Intelektualų Norbutaitės tapybos pobūdį išryškina potraukis į žaismingą ironiją, groteską ir griežtą socialinę kritiką. Greta ironija ir grotesku dvelkiančių natiurmortų yra ir tokių, kuriuos pavadinčiau turinčiais „užslėptą metaforinę prasmę“. 

 

Pastaraisiais metais į Norbutaitės kuriamų vaizdinių pasaulį vis aktyviau skverbiasi ir gyvūnų pasaulis, kurį ji vaizduoja, nevengdama išryškinti individualaus asmeninio santykio su vaizduojamu objektu. 

 

Apskritai ši impulsyvaus, spontaniško charakterio dailininkė atsainiai žvelgia į tikrovės imitavimą, nes ji suvokia, jog autentiška tapyba, iškelianti svarbias žmogui idėjas, pirmiausia remiasi subtilia formų, spalvų, faktūrų ir kitų formalių meninės raiškos priemonių kalba.

 

Balansuodama tarp realizmo, romantizmo, simbolizmo, siurrealizmo, secesijos, Paryžiaus mokyklos ekspresionizmo ir abstrakcijos estetikos principų, ji sukuria savo individualų erotiškumą, žmogaus kūno grožį aukštinančių meno vaizdų pasaulį, kuriam būdingas ypatingas intymumas ir jautrumas kitų dailininkų dažniausiai ignoruojamoms postmodernaus estetiškumo teritorijoms ir apraiškoms. 

 

Galiausiai, taktilinio, arba lytėjimo, ir regos emocinio poveikio suvokėjui estetinių ir psichologinių galių panaudojimas tampa svarbiu pagalbiniu jos kūrinių estetinio poveikio ginklu. Kitaip tariant, taktiliškumas yra vienas ryškiausių Norbutaitės ne tik natiurmortų, bet ir jos visos tapybos apskritai bruožų. Dailininkei būdingi skirtingi komponavimo principai, kontrastingų objektų, spalvinių zonų, preciziško realistinio natūros vaizdavimo ir ekspresyvaus, artėjančio prie abstrakcijos, vaizdavimo supriešinimas, visumos ir fragmento efektingas sugretinimas. Daugelyje tapinių išskirtinis dėmesys teikiamas efektingai detalei, emocinei spalvai, jautriausiems jos atspalviams, garankščiuotiems paviršiams arba, kitaip sakant, išraiškingai jų reljefinei faktūrai.

 

Naujomis gaiviomis spalvomis ir įtaigiomis plastinėmis formomis išsiskleidžia žmogaus kūniškumą, aistros antplūdžius, žmogaus kūno grožį, jo emocinius išgyvenimus aukštinanti ir Norbutaitės kūrybos savitumą lemianti tema. Ir – tai dailėje svarbiausia – kartu su gilėjančiu požiūriu į temą skleidžiasi ir ją adekvačiai perteikianti visai kitokia – individuali – plastinė tapybos kalba.

 

Parengta pagal Antano Andrijausko straipsnį „Medos Norbutaitės kūno topologija ir erotinių aistrų pasaulis“
(„Logos“, 2016 m., Nr. 88, 89)

 

 

 

Parodos organizatorius
Antano Mončio namai-muziejus

 

Parodos rėmėjas
Palangos miesto savivaldybė

 

Informaciniai rėmėjai
Palangos Tiltas
Pajūrio Naujienos

7 meno dienos

MūsųPalanga.lt