Šokėjas, choreografas, Paryžiaus nacionalinio baleto (Ballet de L'Opera National de Paris) direktorius visai neturėjo tapti šokėju. Gimė 1905 m. Kijeve, aukštesniojo vidurinio sluoksnio šeimoje (jo tėvas buvo armijos karininkas). Paaugęs vos ne per atsitiktinumą Seržas tapo Bronislavos Nižinskajos (garsaus šokėjo Vaslavo Nižinskio sesers) šokių tudijos mokiniu. Pasak jos, Sergejus, arba vėliau Seržas, nebuvo daug žadantis mokinys, bet, sulaukus brandžios paauglystės, jam nusišypsojo sėkmė. Rusų baleto vadovas S. Diagilevas Nižinskajai atsiuntė žinutę iš Paryžiaus, kad jam reikia penkių geriausių šokėjų. Tačiau po to sekė gana dramatiška istorija: bilietas į Varšuvą kainavo net 30 mln. rublių, nes po 1917 m. dėl infliacijos rubliai buvo neįtikėtinai nuvertėję, be to, prie Lenkijos sienos Lifaras buvo suimtas, nepadėjo nė bolševikų kovotojo drabužiai, kuriais jam buvo liepta apsirengti. Tačiau Lifaras sugebėjo pasprukti, ir po kelių savaičių, jam jau būnant Varšuvoje, S. Diagilevas pervedė pinigų bilietui į Paryžių. Diagilevas visokeriopai rūpinosi Lifaru - jis buvo vežiojamas po daugelį pagrindinių Prancūzijos ir Italijos muziejų, jam sakoma, kad, būdamas šokėju, turės suprasti menus.
O vėliau Lifaras rūpinosi Diagilevu jo paskutiniais metais ir paskutiniais rusų baleto metais. O jo, kaip šokėjo ir choreografo, reputacija vis augo - jis tapo žvaigžde. Šis titulas įprastai skiriamas šokėjoms moterims, bet Lifaro dėka baleto šokėjai vyrai tapo lygiaverčiai balerinoms moterims. Tiesa, Vaslavas Nižinskis taip pat buvo išskirtinis savo srityje, jis daugiausia atliko solo vaidmenis. Beje, "Fauno popietė", kuriame jis šoko, išgarsino ir Lifarą, kai jis pateikė savo interpretaciją. Nuo ankstyvojo XX a. 3 deš. Lifaras atliko nemažai darbo kaip choreografo pagalbininkas, kuris išliks šokio istorijoje.
Švedijos karaliaus Lifaras buvo apdovanotas Vazos ordinu, Šarlis de Golis suteikė Lifarui Legiono garbės kavalieriaus titulą, Raidžių meno komandoro, Premiere Chanson d'Or apdovanojimą, jam skirti Paryžiaus, vėliau ir Lozanos miesto (kai po Antrojo pasaulinio karo dėl bendradarbiavimo su naciais jam teko palikti Prancūziją) garbės medaliai.
Monte Karle Lifaras sukūrė vadinamąjį naujajį rusų baletą. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad kai jis priimdavo nacistus per priekinį Paryžiaus operos įėjimą, tuo pat metu per galinį iėjimą išvesdavo keletą šimtų žydų ir kitų "netinkamų tautybių" šokėjų, muzikantų ir darbininkų.
Vėlesniu gyvenimo laikotarpiu Lifaras buvo labai susijęs su Madame la Comtessa Lillian Amfledetev-Laurvig, kuri po jo mirties 1986 m. gruodžio 18 d. Lozanoje, Šveicarijoje, taip pat Vaduce, Lichtenšteine ir Kijeve, Ukrainoje, sukūrė fondus, skirtus rūpintis Lifaro paveldu.
Ši paroda yra Lifaro darbų meninis atvaizdavimas. Ji neseka jo gyvenimo chronologinio vystymosi - ji nerodo jo paties darbų, bet bando atvaizduoti galimas idėjas už tų darbų, kuriuos Lifaras sukūrė ne tokius "tolerantiškus". Dauguma darbų parodo fragmentus darbų, kurių choreografiją Lifaras kūrė ar perkūrė, istorijas bei darbus kitų menininkų, kurie iš dalies buvo įkvėpti Lifaro kūrinių.
