Keramikų simpoziumo “Harmonija”
paroda „SĄSAJOS“
Antano Mončio namai-muziejus
2011 m. vasario 17 – kovo 30 d.
Keramika – viena seniausių meno formų. Pagal keramikinių indų raštus apibrėžiamos archeologinės kultūros: brūkšniuotosios keramikos, duobelinės, virvelinės. Tai senųjų epochų gyvenimo dokumentai, užrašyti tuomet visiems suprantama ornamentų kalba. Šiuolaikiniai keramikos simpoziumai yra mūsų dienų kultūros metraščiai. Tarp šių simpoziumų išsiskiria „Harmonija“ – ne tik dėl to, kad vyksta jau dvylika metų, bet ir kad apjungia skirtingas keramikų kartas.
Kiekvienas simpoziumas turi vienijančią idėją, kurią menininkai traktuoja skirtingai. Dažniausiai tai miesto ženklų, istorijos, kultūros, architektūros sąsajų paieškos. Žinoma, nepamirštant, kas vyksta aplink – čia ir dabar. Todėl simpoziumų metu sukurti darbai yra ne tik kultūros metraštis, bet ir kasdienybės dienraštis. Šioje parodoje matome geriausius simpoziumų metu sukurtus darbus.
Keramikų simpoziumai „Harmonija“ pradėti rengti 1999-aisiais. Nenuilstanti jų organizatorė ir įkvėpėja Ona Kreivytė-Naruševičienė kasmet kvietė menininkus į kūrybines stovyklas Vilniuje ir Nidoje. Trumpai pristatysiu svarbiausias temas ir idėjas.
Septintasis „Harmonijos“ simpoziumas „Žaidžiame miestą“ (2005) išryškino žaidybinę meno prigimtį – keramikai kūrė darbus iš atskirų dalių, kurias žiūrovas galėjo sudėti ir išardyti, arba suvokė žaidimą kaip metaforą, miesto architektūrą, romantišką jos praeitį ar grubią nūdieną.
2006-ųjų simpoziumo tema – „Kasdienybės fragmentai“. Keramikai surinko iš tiesų įspūdingą kasdienybės fragmentų kolekciją: nuo ironiškų greito maisto parafrazių iki filosofinių tylos apmąstymų, nuo gamtos pasaulio transformacijų iki kultūros archeologijos.
„Liepsnojantis krūmas“– 2007-ųjų simpoziumo tema. Tai viena įtaigiausių kūrybos metaforų, ypač keramikoje, kur darbai visada praeina išbandymą ugnimi. Simpoziumo dalyviai ieškojo archaikos ir modernybės sąsajų, skirtingų medžiagų dermės.
Dešimtasis „Harmonijos“ simpoziumas „Gyvenimo formos“ (2008) vėl sugrąžino „arčiau žemės“. Gyvenimo ir meno formos – neatsiejamos. Daiktai ir kasdieniai veiksmai „keliauja“ į kūrinius, o turtingas meno pasaulis tampa tikru citatų lobynu.
2009 – aisiais keramikai įprasmino Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Darbuose susipynė istorinis ir mitologinis laikas, krikščioniškosios ir pagoniškosios kultūros simboliai. Žiūrovas galėjo rinktis jam įdomiausią ženklinimo būdą: ornamentą, formą, figūrą ar istorinę nuorodą ir ieškoti savo tūkstantmečio ženklų.
Ieškoti jungčių skatino ir 2010 m. simpoziumas „Sąsajos“. Keramikai ne tik apmąstė istorines praeities ir dabarties paraleles, bet ir lygino formų pasaulius. Todėl daugiausia pastebėta įvairių formų sąsajų. Kartais formos jungiamos ne panašumo, o paradokso principu, išryškinant skirtingas medžiagų savybes. Geriausia, kai susijungia ne tik formos ir medžiagos, bet ir idėjos.
Laima Kreivytė
DALYVIŲ SĄRAŠAS (dvidešimt autorių):
LAIMA BAZIENĖ, JANINA DŽERVUTĖ, RIMANTAS INOKAITIS, GENĖ JACĖNAITĖ, SAULIUS JANKAUSKAS, RASA JUSTAITĖ-GECEVIČIENĖ, ONA KREIVYTĖ-NARUŠEVIČIENĖ, LIDA KUZMIENĖ, ALDONA LIČKUTĖ-JUSIONIENĖ, ALVYRA MANIUŠKAITĖ, JONAS NARUŠEVIČIUS, JOLANTA OKULIČ-KAZARINAITĖ, ONA PETKEVIČIŪTĖ, DŽIULJETA RAUDONIENĖ, GVIDAS RAUDONIS, SIGITA TALANDYTĖ, ONA TAMULIŪNIENĖ, VITA TRACEVIČIENĖ, LIUCIJA ŠULGAITĖ, AUDRONĖ VAŠKEVIČIŪTĖ.