Tai tarptautinė paroda, kurioje galima pamatyti Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos menininkų, kurių daugiau nei 30, darbus. Juos jungia bendra technika – lefkas.
Lefkas (gr. leukos – baltas) – tai labai sena technika, turinti gilias tradicijas, naudota kuriant bizantiškas ir Senosios Rusijos ikonas. Iš esmės, tai pirmasis sluoksnis, kuris susideda iš alebastro arba miltelių pavidalo kreidos su membraniniais klijais ir kiaušinio tryniu. Šis sluoksnis yra lygus ir tvirtas it dramblio kaulas. Viduramžiais lefkas naudotas medžiui padengti prieš tapant.
Po XVII a. pavadinimas lefkas buvo išsaugotas ikonų tapyboje, kurioje ikonos lentos buvo apklijuotos drobe ir padengtos lefku – kreidos ir gyvūno ar žuvies klijų mišiniu.
Lefko vardu taip pat buvo vadinamas pagrindinis sluoksnis naudotas spalvinimui ar medinio dirbinio auksavimui.
Lefkas reikalauja atsidavimo ir kantrybės. Atlikimo meistriškumas jo klestėjimo laikotarpyje ir ikonografijoje yra tokios pat aukštos kokybės ritualas, ypatingas slėpinys, į kurį menininkas įsiskverbia nuo jo pradžios iki pat pabaigos: jis džiovina lentą, po to kantriai ją nušlifuoja ir tik tada dengia ją sluoksnis po sluoksnio dažais, lyg būtų juvelyras, o ne tapytojas.
Ši technika tokia universali, kad tarp 40 menininkų, kurie pristatė savo darbus šiai parodai, neįmanoma rasti bent dviejų panašia stilistika kuriančių menininkų. Kiekvienas lefkas – unikalus ir nepakartojamas tiek savo forma, tiek atlikimo niuansais, tiek ir kiekvienam menininkui artima stilistika.