„Šis ramus vyrukas yra tikras velnias. Šitaip nulipdyti ranką, reikia šį tą turėti galvoje“.
Ossip Zadkine („Dirva”, 1962 m. Nr. 28)
„Vienas iš mūsų buvo laimingesnis už kitus. Tai Antanas Mončys, kurio skulptūra puošia bažnyčią Laono mieste“.
Vytautas Kasiulis („Aidai“, 1953 m. Nr. 7)
„Per tuos dešimt metų Antanas Mončys Paryžiaus kritikų tapo apvainikuotas ir jo darbai yra įkėlę koją į muziejus, pilna pas žymiuosius Prancūzijos, Italijos, Belgijos ir Amerikos kolekcionierius. Reikia tikėti, kad ir lietuviai praturtins savo meno kolekcijas, ir gal būt ne viena garsioji Metzo katedra ar Laono bažnyčia, bus papuošta jo skulptūromis“.
(„Dirva”, 1962 m. kovo 7 d.)
„Antanas Mončys yra vienas iš didžiųjų Paryžiaus artistinio salyno skulptorių: tačiau jo pasibaisėjimas reklama ir nuolaidomis, o taip pat ir būtinumas kurti vienam, padaro jį užsispyrusiu nežinomuoju. Tuos, kurie jį vistik suranda, jis atšaldo savo polėkio būti žinomu stoka ir, su užsispyrimu, tylumoje, jisai pamažu vysto savo pastoviai įdomėjančius kūrinius. Jo artimieji – draugai, klientai, kolekcininkai – vertina jį taip, kaip vertinami žmonės, kurie kartu ir stebina, ir sukrečia: Mončys dirba, o visa kita – vien kalbos“.
Barthélémy (iš prancūzų kalbos išvertė Algirdas J. Greimas)
„Panašus į katedrų skulptorius, Mončys savo kūryboje ieško pusiausvyros tarp plastikos ir emocijos. Jis vėl surado didelius skulptūros ritmus. Tarp visų jaunų „Paryžiaus mokyklos“ (de l’Ecole de Paris) skulptorių, Mončys, be abejonių yra tas, prieš kurį atsidaro triumfalinis kelias“.
Jean Bouret („Dirva“, 1962 m. Nr. 28)
„Mončys, tapęs paryžiečiu, sugebėjo nepasiduoti jokiai įtakai ir nuolat tobulėti. Jo kūryboje nėra nieko konfidencialaus. Stovyla tai yra užkariauta erdvės vieta. Visur jaučiasi nepaprasta kūrybinė galia. Jis kiečiausiame granite, vary ir pliene yra išreiškęs meilę ir skausmą, aistrą ir lūkestį, vargą ir šaltį. Jo kūryboje, lyg veidrodyje, atsispindi mūsų troškimai. Kiekvienam savo kūriniui Mončys suteikia slaptą energiją ir nepaprastą grožio spinduliavimą“.
Jacque Delpeyron („Dirva“, 1962 m. Nr. 28)
„...Antanas Mončys kala iš akmens sunkias ir sodrias formas, slidžiais apvalumais – norisi jas paliesti ranka. Pro medžio blokus jis praleidžia grubią ir godžią šviesą. Mončio impulsas – įgimta plastinė jėga“.
L. L. Sosset („Beaux Arts“)
„Šis lietuvis skulptorius su stipria meile ir dideliu mokėjimu išgauna iš medžiagos bekylančias formas. Nutolinęs tragiką, daug nekalba, bet ką sako, sako gerai“.
Stephane Rey („Le Phare“)
„Antanas Mončys yra gimęs skulptoriumi. Akmens, granito, alebastro, marmuro, medžio meisteris. Įdubimai ir išgaubimai, tiesiosios ir kreivės, voliutos ir tuštumos kartais visiškai uždarytos, ritmas, norma ir harmoningi perėjimai. Nieko barokiško ir nereikalingo. Stiprus, bet elegantiškas. Jo darbais galima gėrėtis iš visų pusių, iš visų matymo taškų, kas turi taip pat didelės svarbos. Šis skulptorius gali mums dar padaryti siurprizų“.
Maurice Bilcke („Gazet Van Antwerpen“)
„Visai skirtingai Mončys, kaip menininkas, kuria savo daug grynesnį, griežtesnį pasaulį, kuris, gal būt, iš pradžių yra sunkiau prieinamas, bet vėliau teikiąs daugiau pasitenkinimo. Tai grynos kūrybos pasaulis, kuriame santykiaujančios medžiagos įgauna simultaniškos muzikos savybes. Kaipo toks, Mončys yra Brancusi (ypatingai kaipo medžio skulptorius) ir kubistų dvasinis palikuonis. Ir vis dėlto Mončys, palyginus su Arp’u, Cauvin’u, Gilioli bei kitais, kurie paveldėjo ir tebetęsia šią formalią grynumo idėją skulptūroje, turi tiek talento, kad sukuria visai nuosavą stilių. Jis labiausiai stengiasi organizuoti apimtis į sintezes, sudėtingesnes, negu randama šių laikų skulptūroje. Tuo pačiu jis ieško didžiausio sąveiksmio tarp erdvės ir masių, suderinto su stipria akivaizdine kokybe kūrinio visumoje.
Kai kurie Henry Moore kūriniai priartėja prie šios rūšies vidinės – išorinės skulptūros, bet Mončiui čia geriau pasiseka susintetinti formalinių elementų platesnę skalę, tuo būdu pasiekiant savitą vienkartinį, sudėtingai patenkinantį muzikalumą“.
Edward F. Fray (Naujausieji Antano Mončio darbai, 1962 m.)
* Šių eilučių autorius gimė Pensilvanijoje, baigė literatūros studijas Princetono universitete (1953) bei meno istoriją Harvardo universitete (1961), kaip kūrinių konservatorius dalyvavo rengiant D. Smito ir H. Arpo parodas Manhatano Gugenheimo muziejuje bei kartu su W. Rubin’u ir P. Daix organizavo parodą „Picasso, Braque, pionniers du cubisme“.
„Gero biznieriaus akim žiūrint aš gal būt ne gyvenu, o vargstu, kaip pelė išrūgose, bet savo padėtimi aš su niekuo nenorėčiau mainytis. Ar Prancūzijoje geriau menininkui, negu kituose kraštuose, nežinau. Turbūt daugiausia priklauso nuo paties asmens. Pasisekimo sąvoka čia daugialypė. Jeigu dirbsi galvodamas apie pasisekimą, iš anksto būsi pralaimėjęs. Čia jau tokia sritis. Nereikia skinti vaisių dar žalių, kai jie prinoksta, – patys nukrinta ir būna skanūs“.
Antanas Mončys („Dirva“, 1962 m. Nr. 28)
